Visą vaikystę gailėjausi , kad neturiu artimų žmonių - senelių. Iš kurių galėčiau perimti šeimos tradicijas, ritualus, išgirsti tas istorijas ir prisiminimus.

To trūko visada.

Mano mama užaugo vaikų globos namuose, nes jos mama paliko pasaulį kai jai buvo vos šešeri. Mano senelė mirė nuo plaučių vėžio.

Tai yra nesuvokiama, kai 14-15 metų vaikai jau pradeda dirbti, pradėti savarankišką gyvenimą. Du vidurinieji vaikai mano mama ir jos brolis - užaugo vaikų namuose, o mažiausieji pasiliko pas mano senelį, kurio taip pat nepažinojau, mirė kai buvau maža. Ir patys mažiausi namų prieglobstį rado pas giminaičius.

Nuolatinis ilgesys ir nukirptas ryšys su mano protėviais mane skatina tęsti šią istoriją, domėtis savo šeimos šaknimis ir aš labai norėčiau surinktas lėšas už parduotus ženkliukus, skirtus vėžio prevencijai paaukoti Kupiškio bendruomenės moterims , sergančiomis vėžiu.

Taip įprasminti savo senelės gimimo vietą ir taip atiduoti duoklę savo protėvių žemei.